NACIONALINIŲ TEISMŲ TEISĖ IR PAREIGA KREIPSTIS Į EUROPOS BENDRIJŲ TEISINGUMO TEISMĄ

Advokatas prof. Ignas Vėgėlė

Santrauka

Šiame straipsnyje analizuojama s prejudicinio sprendimo mechanizmas, jo įtaka Europos Bendrijos (EB) teisės raidai ir santykio tarp minėtos Bendrijų Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų kaitai. Pagrindinis straipsnio tyrimo objektas – nacionalinių teismų teisė ir pareiga kreiptis prejudicinio sprendimo į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą (ETT). Nors visuotinai pripažįstama nacionalinių teismų diskrecija kreiptis prejudicinio sprendimo, tačiau šiame straipsnyje siekiama įrodyti, kad nacionalinio teis mo diskrecija (t. y. teisėtas pasirinkimas) yra gana ribota. Siūloma skirti dvi nacionalinio teismo diskrecijos dėl kreipimosi į ETT formas: diskrecija nuspręsti, ar nacionaliniam teismui konkrečioje byloje yra reikalingas Europos Teisingumo Teismo išaiški nimas, ir diskrecija kreiptis į šį Teismą dėl prejudicinio sprendimo. Plačiausiai diskrecija naudojasi nacionaliniai teismai , nustatydami, ar konkrečioje byloje būtinas Bendrijos teisės aiškinimas. Jei nacionalinis teismas nustato, kad konkrečioje byloje jam yra būtinas EB teisės aiškinimas, galutinės instancijos teismas privalo (išskyrus Cilfit byloje suformuluotas išimtis) kreiptis į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo, kitaip tariant, netenka jokios diskrecijos. Vis dėlto kreiptis į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo neprivalo negalutinės instancijos teismai, t. y. išlaikoma diskrecijos teisė. Straipsnyje pabrėžiama, kad visais atvejais teismo diskrecija nėra neribota: ji iš dalies varžoma proceso ir materialinių taisyklių, precedento tradicijos, subjektyvių ir objektyvių priežasčių , o konkrečiu atveju ir pačios Europos Bendrijos teisės.

Skaityti PDF formatu